PASAULIO SUTVĖRIMAS PAGAL ELENĄ
Ją visiškai užvaldė nauja aistra. Tarsi koks antkrytis, apreiškimas, nebeišgydoma priklausomybė. Tiek, kad nustūmė į šoną naujo romano, knygos vaikams sumanymą.
Ta aistra turi labai konkretų pavadinimą – monotipija. Tai artima tapybai netiražuojama grafikos technika, kai nuo dažais padengto stiklo gaunamas tik vienas atspaudas ant popieriaus. Nelabai čia daug kas priklauso nuo autoriaus – nebent spalvų parinkimas, jų apytikris paskleidimas. Nieko nevaizduojant, neprognozuojant. O paskui, atodangos akimirką – nusivylimas arba nušvitimas. Žinoma, dažniau nusivylimas. Kaip sakė poetas, persijojam tūkstančius tonų žodžių rūdos dėl vieno gramo radijaus…
Bet kai pavyksta, kai ant grindų nugulus dešimtims lakštų sugandinto brangaus popieriaus staiga sušvinta vaizdiniai ir pasauliai, kuriems veltui ieškotum apibūdinimų, pavadinimų, nes jie – pirmapradžiai ir vieninteliai, neturintys ir neturėsiantys analogų… Nė vieno nepakartosi. Kiekvienas liks unikalus. Kaip žmogaus piršto atspaudas. Kaip juodmargis zebro odos piešinys.
Žinoma, tuos vaizdinius – norint – įmanoma šifruoti. Įžvelgti juose kalnus ir slėnius, keisčiausių konfigūracijų uolienas, kurių dantyti kontūrai primena fantastiškus profilius. Spalvingą augmeniją šiltųjų jūrų gelmėse. Koralinius rifus ir fantazijos ribas pranokstančią jų fauną. Atsivėrę dariniai, kompozicijos provokuoja vaizduotę, siūlydami ne vieną interpretaciją. Beje, kaip ir kiekvienas meno kūrinys. Suvokimo polifoniškumas beveik visada kalba kūrinio naudai. Nors sąsajų nebuvimas su konkretybe – irgi vertybė, lieka pirmapradis pasaulis be formų ir pavidalų – tikra grynojo abstrakcionisto svajonė. Kai vienos tapytojos abstrakcionistės mėlynų drobių ūkuose pamačiau atpažįstamą pavidalą, ji tik atsiduso: jau geriau būtum nepamačiusi..
Vis dėlto nemanau, kad monotipijose būtina ieškoti akivaizdžių ryšių su konkretybe. Čia viskas kaip Kūrėjui tveriant pasaulį: atsiskiria šviesa nuo tamsybių, tvirtuma nuo vandenų, rytas nuo vakaro…
Bet kartais! Kūrėjas šypteli ir palieka savo dieviškąjį autografą. Stulbinančiai atpažįstamą profilį ir didžiųjų meistrų paveikslų. Porą rafaeliškų angeliukų. Arba – išdidų Nefertitės pavidalą: tas pats karališkos galvos kontūras, ilgo grakštaus kaklo linkis, tiksliai atkartotas profilis…
Autorė tikina, kad kartą konkrečiai progai užsakytą paveikslą ji valingai sumodeliavo… mintyse. Kryptingai medituodama, mintyse piešdama vaizdinius. Ir įvyko! Mintys ir jausmai materializavosi iš pirmo karto. Sunku buvo suvaldyti pliūptelėjusias emocijas, nuostabą, dėkingumą. Kam? Turbūt tam pačiam Kūrėjui, kuris ir tokiu būdu kartais primena apie save.
Mintys, jausmai materializuojasi. Apie tai ir filosofiniai Andrejaus Tarkovskio filmai „Soliaris“, „Stalkeris“. Įžengęs į paslaptingąjį „Stalkerio“ Zonos kambarį nieko neapgausi. Tik sužinosi, ko labiausiai trokšti ir ko iš tikrųjų esi vertas.
Audronė Jablonskienė